La unuan tagon de Parizo estis sieĝita, mi iris al sia domo. Mi memoras, ke tiun tagon mi estis tre emociita, estis en stato de timo kaj maltrankvilo en la koro. Tiam ĉiuj pordegoj de urbo estas fermitaj en Parizo , la malamiko jam estis sub la muregoj de la urbo, la landlimoj estis reduktita al nia antaŭurboj , ĉiuj sentis panikon. kiam mi eniris, ĉi tiu nedisputema homo sidas en sia propra lito , li diris al mi kun senlima ĝojo: “ Hej, sieĝi urbon fine komencis! ” 《巴黎被围的第一天,我去到他家。我记得,那天我很激动,心里惶恐不安。当时,巴黎所有的城门都已关闭,敌人兵临城下,国界已经缩小到郊区,人人都感到恐慌。我进去的时候,
这个老好人正坐在自己的床上,兴高采烈地对我说:‘嘿! 围城总算开始了!”
《巴黎被围的第一天,我去到他家。我记得,那天我很激动,心里惶恐不安。当时,巴黎所有的城门都已关闭,敌人兵临城下,国界已经缩小到郊区,人人都感到恐慌。我进去的时候, 这个老好人正坐在自己的床上,兴高采烈地对我说:‘嘿! 围城总算开始了!”